Jau senų senovėje žmonės pastebėjo: gera nuotaika, juokas yra vaistas. Indų gydytojas Madan Kataria stebėjo ir aprašė kuriamąsias bei gydomąsias  juoko galias. Prieš gerus dvidešimt metų Mumbajaus parke jis rado penkis entuziastus ir įkūrė juoko klubą. Kiekvieną dieną žmonės susirinkdavo juoktis. Po keleto dienų klubo dalyviais jau norėjo tapti penkiasdešimt žmonių, jungėsi dar ir dar daugiau. Jie visi sustodavo ratu, pasakodavo juokingus nutikimus, anekdotus ir juokdavosi. Po dviejų savaičių jie susidūrė su kliūtimi – gerų juokų, istorijų sankaupos pasibaigė, pradėjo ryškėti negatyvūs, įžeidžiantys bei nešvankūs juokeliai. Keli įsižeidę nariai pareiškė, kad geriau yra uždaryti klubą nei tęsti veiklą tokia koncepsija. Madan Kataria paprašė šiek tiek laiko, kad išplėtotų mintį ir surastų visiems priimtiną juoko klubo formą. Daktaras vėl peržiūrėjo savo bei kolegų tyrimus ir rado atsakymą, kurio ieškojo: mūsų kūnas negali atskirti suvaidinto ir nuoširdaus juoko. Abu sukuria tą pačią „laimės chemiją“. Po kelių dienų jis grįžo į parką ir tai paaiškino grupei bei paprašė visiems kartu suvadinti juoką vieną minutę. Skeptiškai nusiteikę jie sutiko pabandyti, o rezultatas buvo nuostabus.  Viena minutė suvaidinto juoko išsitęsė iki dešimties ir virto giliu, spontanišku, natūraliu juoku. Taip gimė juoko jogos klubas, o metodika pasklido po pasaulį.